Moteris, tas amžinas švelnumas,
Viską apimanti šiluma,
Ir kiekvieną kartą aš suglumęs
Pajuntu, kokia ji tolima.
Pas mane iš nežinios atėjus,
Tolima - nors būna taip arti,
Kad į vieną kūnai susilieja,
Sielų sąsajomis sujungti.
Ir erdvė švelnumo prisipildo,
Prisipildo laikas šilumos,
Koks skurdus pasaulis ir koks pilkas
Suktųsi be šitos artumos.
Be laukimo ir prisilietimo,
Ir be neišvengiamo išsiskyrimo...
( A. Drilinga)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą