Mielas Angelėli,
dar vieni metai pralėkė,
veikiau jau pralijo ar „praklampojo“ ir dar vieną Valentindienį pasitinkam.
Ta raudonų širdelių jūra ar
prekybininkų keliama psichozė banali ir juokinga, nes netikiu, kad tokį didingą
jausmą būtų galima išreikšti taip paprastai - popierinėmis širdelėmis, širdelės
formos balionais ar dar kokiais nors niekučiais.
Kažkas dainavo: viskas kas ne
amžina – praeina, viskas kas neįkainojama – nieko nekainuoja, viskas ko man
reikia – gavau gimdamas... štai tau
gyvenimas – mėgaukis juo.
O meilė ir yra tas dalykas, kuris suka Žemę
ir be kurios nepasimėgausi tuo gyvenimu, kurį mums dovanojo...
Bet gimti tikram jausmui reikia laiko ir tikra meilė, mano
nuomone, visų pirma yra pagarba vienas kitam, o geriausia dovana – bendravimas.
Šitom žvarbiom žiemiškom dienom mane šildo ne tik puodelis
karštos kavos ar antklodė ir du mano pledai, bet ir mūsų pokalbiai, žvilgsniai,
skambučiai, šypsenos ir žodžiai... Štai ši šiluma ir suteikia jėgų ir noro
gyventi, tikėti, svajoti, mylėti... praskaidrina žiemiškai tamsių dienų rutiną.
Su Tavimi jaučiuosi daug geresne savimi ir kartais, net
atrodo, kad Tu esi, net tada, kai nieko
nėra šalia. Man patinka su Tavimi kalbėtis apie nieką ir galvoti, kad taip bus
visados…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą